Kodėl Montessori Akademijos darželis?

Amžiaus tarpsnyje nuo 3 iki 6 metų formuojasi asmenybės pagrindas. Žengdamas į montessori darželį vaikas ateina į specifiškai jam paruoštą aplinką, kurioje gali laisvai vystyti ir tobulinti savo galimybes. Geriausiai vaikas mokosi iš realių praktinių veiklų – tai skatina jį būti nepriklausomu ir savarankišku. Konkrečios jutiminės patirtys įgyjamos dirbant su objektais. Tai – lyg nuolatinis atviras tyrimas, tobulinantis judesius, jutiminį suvokimą, kalbą ir intelekto vystymąsi.

Kiekvienas yra laisvas rinktis veiklą pagal savo interesus, todėl mokantis vaikui pavyksta sutelkti dėmesį ir jį vis ilgiau išlaikyti. Veikiant savo tempu panaudojama vis daugiau proto, vaizduotės, socialinių įgūdžių, o dalinantis savo patirtimi, talkinant vienas kitam, bedradarbiaujant, visi sėkmingai gali eiti į priekį pažinimo keliu.

Priemonės ir užduotys sukurtos ir pritaikytos savarankiškiems vaiko atradimams ir mokymuisi, todėl idealiai tinka vystymuisi šiuo laikotarpiu. Užduotys atliekamos praktinėje veikloje, taip vystomas vaiko savarankiškumas ir socialiniai įgūdžiai. Jutiminės veiklos gerina jutimų suvokimą. Tokiu pat būdu vystomi kalbiniai įgūdžiai – tiek rašymo, tiek ir skaitymo. Per praktines matematikos veiklas išmokstama fundamentalių matematinių koncepcijų, per veiklas susipažįstama su geografija, istorija, biologija, muzika ir menais.

Ugdytojai lydi vaiką šioje kelionėje, padeda tapti asmenimis, gebančiais gerai ir greitai adaptuotis ir visuomet atrasti ir užimti pozityvią ir prosocialinę vietą jų pačių pasaulyje.

Kokybiška saugi aplinka skatina vaiko prigimtinį smalsumą ir padeda vaikui atskleisti jo asmenybės potencialą.Vadovaujamasi principu – „padėk man pačiam tai padaryti“.

Darželis yra pilnai aprūpintas visomis reikalingomis specialiomis Montessori priemonėmis, kurios jungia protą ir kūną bei padeda vaikui mokytis atliekant užduotis praktiškai. Vaikas išmoksta naudotis visais jutimais.

Mokymosi procesas grįstas stebėjimu ir darbu su priemonėmis, dirbant pavieniui ir grupėse. Vaikas informaciją įsisavina neforsuojant, savo tempu.

Vienoje klasėje dirba 3 mokytojai, kas suteikia galimybę pasirūpinti kiekvienu vaiku ir dirbti su juo individualiai, atsižvelgiant į jo unikalią asmenybę, stiprybes ir savidiscipliną.

Kodėl Montessori akademijos darželis?

  • Ugdome vaikus GYVENIMUI, taikydami tarptautinę Montessori ugdymo filosofiją ir metodiką;
  • Esame įsikūrę GAMTOJE, Panemunės šilo pašonėje ir turime didžiulį savo kiemą, taigi daug laiko leidžiame gryname ore;
  • SEKAME kiekvienu VAIKU, pagal jo amžiaus tarpsniui būdingus poreikius, taikome individualų nuoseklumą ugdymo procese;
  • Mokomės iš PATYRIMO, gamtoje, vidaus erdvėse ir asmeniniuose atradimuose su Montessori ugdymo priemonėmis;
  • Esame BENDRUOMENĖ, kuri stengiasi, kad kiekvienas jos narys jaustųsi laimingas.

Visus, kurie nori atvykti pamatyti darželio gyvenimą iš arti ir susipažinti su montessori aplinka bei mokytojomis, kviečiame registruotis individualiam susitikimui. Taip pat registruotis galite tel. 861310333

 

Kas vyks susitikimo metu?

  • Susipažinsite kaip vyksta ugdymas mūsų darželyje;
  • Pristatysime Montessori metodiką, fizinio, meninio, muzikinio, kalbinio ugdymo taikomo mūsų darželyje principus;
  • Pamatysite erdves, kuriose vaikai leidžia didelę dienos dalį;
  • Papasakosime, kodėl pasirinkome tokius sprendimus ir kuo tai svarbu 3-5 metų vaikų ugdyme;
  • Susitiksite su mūsų darželio mokytojais;
  • Susipažinsime ir atsakysime į visus Jums iškilusius klausimus;

Kaip paruošti vaiko aplinką namuose remiantis Montessori metodu

Vos gimus vaikui prasideda Žmogaus savikūra, todėl labai svarbu nuo pat pirmųjų dienų sukurti aplinką, kurioje vaikas galės patenkinti poreikius, kylančius iš jo raidos etapo charakteristikos. Pati pirmoji vaiko aplinka – tai motinos kūnas, tačiau vos įžengus į mūsų pasaulį reikia puoselėti ne tik emocinę aplinką, bet ir užtikrinti tam tikrus fizinės aplinkos elementus, kurie yra svarbūs besivystančiai asmenybei. Jau žinome, kad nepaisant to, kad kūdikis mums atrodo bejėgis, jo psichinė galia yra itin stipri. Savikūros procesas vyksta per tai, ką vaikas aptinka aplinkoje, t.y. jo elgesys formuojasi per santykį su aplinka. Svarbu pastebėti, kad vaikai itin jautrūs tvarkai, kuri yra aplink juos; kalbai, kurią naudojame, mandagumui, kurio norime juos išmokyti patys būdami grakštūs ir mandagūs savo aplinkoje. Ypatingą reikšmė teikiama daiktams vaiko aplinkoje, priemonėms, su kuriomis vaikas gali ne tik patenkinti savo fizinės raidos poreikius aktyviai veikdamas, bet ir įprasminti bei kurti savo dvasinį pasaulį. Pasiūla mažų vaikų lavinamosios aplinkos kūrimui yra be galo didelė, tad išsirinkti, ko iš tikrųjų reikia mano vaikui, tikrai sudėtinga. Nuo dainuojančių ar kalbančių lavinamųjų žaislų iki vibruojančių gultukų, kurie neva padeda išlaikyti vaiką ramų. Taigi kyla klausimas: ko reikia mūsų vaikui?

Šįkart norime pasidalinti ankstyvojo vaikų ugdymo tyrėjos, Montessori lektorės Heidi Philippart mintimis, kaip įrengti vaiko aplinką namuose. Taisyklė, kuri galioja bet kuriam amžiaus tarpsniui – visų pirma vaiko kambarys turi būti estetiškas, tvarkingas ir jaukus. Aplinka turi būti lanksti ir gebanti prisitaikyti prie augančio vaiko poreikių. Vaiko kambarys turi atspindėti jūsų kultūrą, tačiau tuo pačiu būti praktiškas ir atliekantis savo funkciją. Tuo tarpu toliau atkreipsime dėmesį į tai, kas svarbu skirtinguose amžiaus tarpsniuose.

0 – 5 mėnesių vaiko erdvė

Pirmosiomis savaitėmis kūdikiui nereikia suteikti per daug sensorinių pojūčių. Jam svarbus tėvų fizinis artumas, kuris teikia saugumą. Vaiko nešiojimui ant rankų pasisiūkite ar įsigykite laikymo pagalvėlę (orig. topponcino), kuris leis patogiau paimti kūdikį jo aplankyti atvykusiems artimiesiems. Mažylis toks trapus ir dažnai dėl to aplinkiniai baiminasi fizinio kontakto, prisilietimo, kurio kūdikis iš tiesų nori. Laikymo pagalvėlė padeda seneliams, tetoms, dėdėms ir draugams kurti glaudų santykį su kūdikiu, o tuo pačiu išvengiama nemalonumo aiškinti kitiems, kaip reikia laikyti kūdikį.

Vaiko kambaryje reikėtų įrengti atskiras erdves:

Miegojimo erdvė. Siūlome vengti įprastinių lovelių su rėmais. Miegui ant žemės patieskite čiužinį, kuris leis vaikui laisvai judėti miegant (vėliau pačiam priimti sprendimą kada atsikelti ir išropoti), o kartu leis stebėti kambario aplinką. Pirmuosius mėnesius galite naudoti krepšį (vad. Mozės krepšį), kuriame vaikas gali laisvai stebėti viską kas yra aplink, jo matomo vaizdo neužstoja lovelės rėmai ar sienelės, jis yra patogus persinešti, kai dirbate virtuvėje ar kitame kambaryje. Taip vaikas nepatirs vienišumo ir atstūmimo, paliktas savo kambaryje įtaisytame „kalėjime“. Šiuo aspektu svarbiausia yra ne pati lovelė ar jos forma, o mūsų požiūris į ką tik gimusį mažylį, juk jis yra ne daiktas, kurį kažkur padedame, kad galėtume „normaliai“ gyventi savo įprastinį gyvenimą. Vaiko gimimas keičia mus, įžengiame į motinystės kelią, kuriame yra nemažai tarnystės ant mūsų rankų augančiam žmogui.       

Maitinimo erdvė.  Tai ypatingo ryšio erdvė tarp motinos ir vaiko. Įsirenkite patogų krėslą, kuriame žindysite kūdikį, šalia gali būti stalas, su pamerktomis gyvomis gėlėmis, užrašų knygelė jūsų mintims. Šioje erdvėje, kaip ir kitose, venkite mobiliųjų prietaisų, susitelkite į santykio su vaiku kūrimą, skirkite save vaikui.

Higienos priežiūros erdvė. Tai jums patogus vystymo stalas. Kūno lietimas yra labai jautrus momentas kiekvienam žmogui, būkite švelnūs, kalbinkite, kurkite santykį. Siūlome jog vystydami kūdikį į jų žiūrėtumėte tiesiai, ne šonu. Vystymo erdvėje vaiko akių lygyje gali būti įvairių paveikslų, kurie įjaukintų erdvę. Pasistenkite, kad vystymui reikalingos priemonės būtų tvarkingai išrūšiuotos (sauskelnės, kremukai, aliejukai), kad aplink save kūdikis matytų esant tvarką. 

Judėjimo erdvė. Šią erdvę įrenkite kambaryje ant žemės patiesdami ploną čiužinuką ar didesnį neslidų kilimėlį, kuris būtų ne per minkštas, kad vaikas galėtų laisvai atlikti pirmuosius savo judesius. Šalia aktyvios judėjimo erdvės, ant sienos pritvirtinkite veidrodį, kur vaikas galėtų stebėti ir matyti save. Greta ant sienos rekomenduojama priklijuoti juodai baltus paveikslėlius, kuriuos kūdikis galėtų tyrinėti. Ten pat gali būti ir medinis stovas su kabančiais daiktais (nebūtinai žaislais). Rekomenduojama vengti stiprius garsus ar šviesas skleidžiančių žaislų, nes jie gali labiau dirginti vaiko sąmonę, nei padėti lavintis. Nepamirškite, kad vaikui maloniausias motinos ir tėčio balsas. Ši erdvė yra aktyvioji zona, kur vaikas lavina savo judesius, tad būdami šalia skatinkite savo kūdikį judėti, kalbinkite ir žaiskite drauge.      

5-12 mėnesių vaiko erdvė

Šio amžiaus vaiko erdvėje išlieka tos pačios zonos, tačiau vaikas pradeda daugiau judėti, todėl įsitikinkite, ar vaiko kambarys yra pakankamai saugus. Atsigulkite vaiko lygyje ir įvertinkite kaip atrodo aplinka iš vaiko perspektyvos. Uždenkite įvairias nesaugias vietas, tokias kaip elektros kištukai ir pan. Viskas, kas yra vaiko kambaryje, turi būti atvira vaikui naudotis ir tirti. Šalia vystymo stalo galite padėti mažą kėdutę, ant kurios sėdėdamas vaikas su suaugusiojo pagalba gali apsirengti. Šalia žindymo erdvės atsiranda mažas stalelis su kėde, kurie gali tapti vaiko užkandžių vieta. Išlikusi tokia pati miegojimo erdvė suteikia vaikui galimybę pačiam nubudus laisvai išropoti iš lovos į judėjimo-aktyviąją  erdvę bei norint miegoti, pačiam savarankiškai atsidurti joje, be suaugusiojo įkėlimo į lovelę.

Judėjimo erdvė. Šiame laikotarpyje itin greitai kinta vaiko fiziniai gebėjimai, jis sėdasi, mokosi pats atsistoti. Todėl prie veidrodžio rekomenduojama įtaisyti buomelį (ramstį), už kurio laikydamasis vaikas pats galės atsistoti ir laikydamasis žengti pirmuosius žingsnius. Kambaryje gali būti vienas ar keli neaukšti, minkšti pufai, kurie taip pat padės vaikui laikytis stojantis. Svarbu, jog vaikas bandytų stotis savo jėgomis, o ne keliamas ar laikomas suaugusiojo. Šioje erdvėje taip pat siūloma įtaisyti lentyną knygelėms, pakabinti nuotraukų, paveikslėlių ar paveikslų, kurie telkia vaiko dėmesį ir žadina smalsumą.

12 – 36 mėnesių vaiko aplinka

Šio amžiaus vaikai ypač daug juda, tampa savarankiškesni, todėl vaiko aktyvi aplinka nebėra tik jo kambaryje, tai – visi namai. Norint pritaikyti namų erdves vėlgi vertėtų pažvelgti į savo namus iš vaiko ūgio perspektyvos. Namų aplinka turi kiek įmanoma sudaryti sąlygas vaikui pačiam veikti, pavyzdžiui: žemai nuleista pakaba jo paltui prieškambaryje, laiptelis prie virtuvės stalo, kuris leistų jam įsitraukti į maisto gaminimo procesą, įsipilti vandens ir pan. Vaiko kambaryje gali atsirasti žema lentynėlė su skyreliais, kurioje būtų laikomos vaikui lengvai pasiekiamos įvairios veiklos priemonės; veidrodis, kuriame vaikas mato visą save visu ūgiu. Drabužių spintelė turi būti žema ir pritaikyta vaikui pačiam pasiimti drabužius. Jei naudojate komodą su stalčiais, rūbus sudėkite tokiame lygyje, kad vaikas galėtų juos pasiekti. Reikėtų sudaryti sąlygas jam pasirinkti drabužius, tačiau nesudarant pernelyg daug pasirinkimo variantų. Šiuo laikotarpiu vaikai išgyvena jautrųjį periodą tvarkai, todėl namuose ir vaiko kambaryje visi daiktai turi turėti savo nekintamas vietas, į kurias sugrįžtų juos panaudojus. Kai vaikas savarankiškai užsiima su  priemonėmis, kurios padeda jam lavinti smulkiąją motoriką ir aktyviai dalyvauja asmenybės savikūros procese, svarbu stebėti vaiką ir neįsiterpti. Tai ypatingai svarbus vaiko gebėjimo susikaupti laikotarpis. Nesikiškite veiksmais ar žodžiais, kai vaikas veikia. Atminkite, „kai supjaustai už mane, parašai už mane, surandi už mane, atidarai už mane, užriši už mane.. Viskas, ką išmokstu, yra tai, kad tu gali už mane padaryti geriau.“ Leiskite vaikui kiek įmanoma veikti savarankiškai ir įtraukite vaiką į savo šeimos kasdienį gyvenimą.

Kasdien siekdami būti tobulais tėvais, užtikrinti vaiko lavinimą ir patenkinti visus poreikius dažnai išvargstame ir nebeišlaikome emocinio stabilumo. Orientuokite save į vaiko pažinimą, matykite jame žmogų, kuris dar bus, neuždarykite kelių jo asmenybės savikūrai. Permąstykite savo kasdienį elgesį, ar savo žodžiais ir veiksmais neįžeidžiate vaiko orumo, o sudarote sąlygas jo, kaip savarankiškos asmenybės augimui. Natūralu, jei skaitant šį tekstą iškilo klausimų, pvz: o kodėl vaikui reikalingas veidrodis, kuo blogai lovytė su aukštais rėmeliais, o kokias lavinamąsias priemones duoti vaikui ir kada ir t.t. Šiuo tekstu nesistengiame pateikti recepto, reklamuoti konkrečių žaislų ar daiktų, bet kviečiame permąstyti kasdienybės detales, kurios gali padėti įnešti daugiau ramybės į namų aplinką, kurti ją tokią, kuri būtų savaime tenkinanti vaiko poreikius, o drauge pakviesti būti montessori ugdymo dalimi net tada, kai nelankote Montessori ugdymo sistemą taikančios įstaigos. Nes Montessori ugdymas prasideda namuose!

Jeigu norėtumėte burtis į mamų, auginančių 0-3 m. amžiaus vaikučius ir norinčių eiti Montessori ugdymo keliu grupę, lauksime jūsų registracijos  https://forms.gle/eJeqpQtRYZjRP9dZA

Skaitantiems angliškai rekomenduojame:

http://www.aidtolife.org

https://www.themontessorinotebook.com

Namų mokykla arba kaip susidoroti su darbo ir mokymo namuose iššūkiu

Vaikai namuose, tėvai namuose.. Visi turime nemažai atsakomybių, darbų.. ir taip kyla nemenka įtampa. Sėdime prie besimokančių vaikų, skatiname juos susikaupti, bet tada nebelieka laiko atlikti savo darbų. Greta to dažnas jaučiame įtampą ir kaltę, kad negalime skirti pakankamai dėmesio savo vaikams, nes nebelieka aiškių ribų tarp darbo, mokslo, maisto ruošos ir poilsio laiko. 

Norime pasidalinti keliais patarimais:

  1. Mokykitės planuoti

Neprisiimkite viso vaiko ugdymo proceso sau. Mokymosi procesas yra vaiko atsakomybė, o mes, kaip suaugusieji, galime jam padėti tai suprasti. Klasėje nėra daug besikeičiančių dalykų, yra pastovus skirtingų veiklų kartojimas, kuris vaikams suteikia saugumo ir aiškumo pojūtį. Norint padėti vaikui suprasti, kiek ir kaip viskas šiandien bus – iš anksto susidarykite dienos ritmą, kartu su vaiku. Drauge su vaiku tyrinėkite mokyklos pasiūlytą tvarkaraštį, susirašykite savo šeimos kasdieninius ritualus į dienos planą, numatykite buvimą lauke, valgymo, poilsio ir žaidimų laiką. Neskaičiuokite visko minutėmis, palikite ilgesnius laiko tarpus, kurie vėliau nekels įtampos nei jums, nei vaikui. Savo pasirengtame dienos ritme aptarkite, kokiose veiklose dalyvausite kartu, o kokiose vaikas galės veikti savarankiškai. Pasižymėkite juos atskiru ženkleliu. Apžiūrėję dienos ritmą pasiruoškite priemones, kurias vaikas pats lengvai galės rasti ir pasiimti, tokiu būdu jis veiks savarankiškai. Nesistenkite būti dienos ritmo kontrolieriai. Stenkitės, kad laikui bėgant, vaiko nuotolinio ugdymo procesas vis labiau būtų savarankiškesnis ir jums reiktų mažiau įsitraukti, taip dienoje atsiras daugiau laiko blokų, kurių metu galėsite kokybiškai dirbti iš namų.

  1. Stebėkite ir bendradarbiaukite

Vaiko stebėjimas yra vienas iš esminių Montessori pedagogikos ašių. Dabar jūs, kasdien, ištisą dieną būnate su vaiku, matote kaip jam sekasi susikaupti, įsitraukti, atlikti įvairiais užduotis, kaip jis jaučiasi, apie ką kalba. Tai, žinoma, gali sukelti nemažai įtampos ir kaltinimo sau ar mokyklai, kai vaikui sunku sukaupti dėmesį pamokose, kai jis nenoriai atlieka užduotis, o mieliau renkasi kitus žaidimus namie. Neretai tai sukelia nesutarimų ir pykčių, nes ne viskas vyksta, taip kaip jūs norėtumėt. Kiekvienas norime, kad mūsų vaikai būtų smalsūs, guvūs, noriai mokytųsi, gebėtų kelti klausimus, aktyviai dalyvautų pamokose. Tačiau vaikai šių dalykų dar tik mokosi ir kiekvienas yra savame kelyje. Stebėkite ir fiksuokite šiuos dalykus, ir bendradarbiaukite su mokytojais. Dalinkitės savo pastebėjimais, kartu ieškokite, kaip galite padėti vaikui eiti asmenybės savikūros link, galbūt kai kurie dalykai, kurie jus neramina yra labai natūrali vaiko raidos dalis ir vertėtų labiau atsipalaiduoti.

  1. Įtraukite į gyvenimą

Kaip tėvai, visada stengiamės užtikrinti savo vaikams kuo geresnes sąlygas gyventi, tad kartais net nepastebime, kaip tampame juos apšokinėjančiu personalu. Bėgame atnešti atsigerti, vos tik pasibaigus pamokai, jau laukiame su karštais pietumis valgomajame, arba pristatome juos tiesiai ant darbo stalo,  leidžiame jiems ilgiau pamiegoti, o tuo metu sutvarkome namuose besimėtančius žaislus. Žinoma, tai yra natūralu, nes darome iš didelės meilės, ir tai darome visi. Tačiau nepamirškime, mokymasis nėra vienintelis tikslas vaikų gyvenime. Priešingai, priklausomai nuo kiekvieno vaiko mokymosi patirčių, tai gali turėti tik prievolės įvaizdį, kai mokymasis yra tai, kas neįdomu,  vargina, o gera yra tik tai, kad vyksta tarp mokymosi – pertraukos, popamokinė veikla, žaidimai, filmukai, namai.

Vaikams būtinai reikia įtraukimo į gyvenimą, į namų ruošą, patirti natūralų šeimos gyvenimą su pareigomis ir kartais taip nemėgstama rutina. Kvieskite vaikus gaminti kartu, tvarkytis namus ar kasti sniegą kieme. Tokiu būdu atpalaiduosite vaiką nuo intensyvaus protinio darbo. Kartu atlikdami įvairius darbus turėsite daugiau progų pokalbiams, kursite pozityvias emocijas, o ir pati namų ruoša netaps tik jūsų atsakomybe.

Ir nepamirškime senos išminties: gauname tiek, kiek GALIME pakelti. O tai, kokį prisitaikymo prie iššūkio ir tvarkymosi su sunkumais pavyzdį parodysime savo vaikams, gali būti naudingesnė gyvenimiška patirtis, nei konkrečių užduočių atlikimas.

Vaiko dvasinis gyvenimas

Kai mes, Montessori mokytojai, kalbame apie vaiko dvasios puoselėjimą, tai nekalbame apie formaliąją religiją ar teologijos doktrinas. Mūsų praktika rodo, kad dvasinis vaiko gyvenimas yra jo prigimties būsena: jo prigimtis taiki, siekianti bendradarbiauti, smalsi, motyvuota mokytis ir prisidėti prie bendrų dalykų, bei – o tai matyti aiškiausiai – yra kupina stebuklų. Nors Montessori metodas sulaukia pagyrų dėl savo akademinio pajėgumo, žinome, kad tikrasis mūsų darbas yra ne mokyti matematikos ar skaitymo, o saugoti tai, kas vaike esminga, tai, ką Renildee Montessori laiko esant „šlovinga, entuziastiška, giedra, ryžtinga ir subtilu.“

Tikrasis mūsų darbas yra ne mokyti matematikos ar skaitymo, o saugoti tai, kas vaike esminga.

Montessori priemonės grakščiai pagamintos, todėl yra atrama vaikų dvasiai. Vaikams suteikiama galimybė įsijungti į darbą, naudojantis tomis priemonėmis, kurios juos domina labiausiai, ir pasisavinti tą informaciją, kuri jiems atrodo svarbiausia. Bendradarbiavimas skirtingų amžių vaikų grupėse irgi padeda vaikų dvasiai klestėti: tokioje aplinkoje vaikai gali atlikti prasmingus vaidmenis savo klasės draugų gyvenimuose ir todėl pasijusti reikšmingais visuomenės nariais. Drausminga mokslinės stebėsenos praktika taip pat prisideda prie to paties tikslo: čia klasė išskirtinai pasiruošusi prisitaikyti prie kiekvieno vaiko individualių poreikių.  

Tačiau pats stipriausias montesoriškas įrankis yra tas, kurį, laimė, galima parsinešti į namus: gebėjimas puoselėti vaiko dvasią, sudarant sąlygas jos klestėjimui. Pasauliui esant suskirstytam į akademinių valandų segmentus (matematika, skaitymas, socialiniai mokslai, gamtos mokslai), sunku atrasti laiko pamatyti, kaip visi dalykai, kurių mokome, susiję tarpusavyje. Kai vaikai verčiami pabaigti darbus, nes jau laikas stoti į liniją, bėgti į sporto pamoką, susitvarkyti ar įduoti mokytojai atliktą testą, pradedame manyti, kad sėkmę lemia gebėjimas planuoti laiką, o ne smalsumo tenkinimas. 

Pradedame manyti, kad sėkmę lemia gebėjimas planuoti laiką, o ne smalsumo tenkinimas.

Vaikams reikia laiko mąstymui ir prasmės įžvelgimui dalykuose, apie kuriuos jie mąsto. Būtina leisti jiems stebėti naujus reiškinius ir suteikti galimybę įtraukti tuos stebėjimus į savo pasaulio suvokimą. Stebėtis be jokio tikslo ir tik dėl vienos priežasties: nes pasaulis – gana nuostabi vieta. 

Vis dėlto pernelyg dažnai vaikus skubiname. Šaukiame ant jų, kad paskubėtų ar – o tai dar blogiau – užbaigiame jų darbus patys, nes manome juos per ilgai užtrukus. Mokome juos vertinti savo darbotvarkes, užuot skatinę vertinti dvasinius dalykus. Patys skundžiamės esą užkrauti darbais, bėdojamės, kad nespėjame… Taip elgdamiesi skatiname vaikus elgtis taip pat. 

Jei norime puoselėti vaikų dvasią, privalome duoti jiems laiko ir erdvės klestėti, jausti tai, kas gilu, autentiška – ar tai būtų džiaugsminga, ar draskytų širdį. Turime leisti jiems patirti pasaulį visais būdais, kuriuos leidžia pats pasaulis, ir atkreipti dėmesį į visus dalykus, į kuriuos pasaulis juos kviečia įsijungti; ir visa tai turi trukti tol, kol vaikų širdys prisipildys pačios. Jei norime puoselėti vaikų dvasią, privalome gerbti jų kitoniškumą ir judėti ne mūsų susikurtų planų, o švelnios ir tvirtos vaiko kontempliacijos ritmu. 

Sekite vaiku – kad ir kiek užtruktumėt.

Tekstas verstas iš profesorės, rašytojos, montessori metodikos dėstytojos Catherine McTamaney straipsnio „Man cannot do without his religions“. 

Kaip su vaikais kalbėti apie COVID-19

CO – corona (nes viruso išvaizda primena karūną), VI – virusas, D – disease (liga), 19 – pirmą kartą diagnozuotas 2019 m. 

Šiuo netikrumo ir rūpesčio metu norime patarti Jums, ką galime padaryti, norėdami užtikrinti vaikams saugumo pojūtį. Natūralu, jog vaikai, kaip ir mes, mato žmones su kaukėmis, girdi informaciją apie viruso plitimą, mirusius žmones, diskusijas apie tai, kaip virusas paveikia skirtingas bendruomenes, gresiantį ekonomikos nuosmukį, žlungančius verslus ir pan., tad vienaip ar kitaip reaguoja į šią aktualiją. Ši reakcija dažnu atveju yra šeimos emocinės atmosferos atspindys, plg. jei tėvai daug kalba apie savo nerimą dėl senelių sveikatos arba atvirai diskutuoja apie finansinį nestabilumą, vaikas, tikėtina, taip pat jaus padidėjusį nerimą. Pasaulį vaikai suvokia per suaugusiųjų reakcijas, tad lygiai taip, stebėdami savo tėvus, vaikai supras, kaip stipriai jie turėtų bijoti koronaviruso. 

Kadangi vieni vaikai gali būti linkę atvirai klausinėti apie susidariusią situaciją, kiti, priešingai, nerimauti viduje, rekomenduojame patiems klausti vaikų, ką jie žino apie virusą, tokiu būdu skatinant diskusiją ir raginant užduoti klausimus jums. Puiki pokalbio pradžia būtų tiesiog paklausti, kodėl, jų nuomone, taip svarbu plauti rankas. Šis pokalbis gali įgyti įvairias formas, priklausomai nuo vaiko klausimų ir amžiaus. Informaciją apie virusą pateikite aiškiai, neišsiplėsdami, remdamiesi faktais. Jei matote, kad vaikui pakako nedaug informacijos, pokalbį užbaikite. Tikėtina, kad vaikas permąstys gautą informaciją ir po kiek laiko sugrįš su naujais klausimais. Jei, priešingai, jaučiate, jog vaikas stipriai jaudinasi, užduoda daug klausimų, įvardinkite jo jausmą ir paklauskite, kas jį labiausiai neramina. Natūralu, jog galite nežinoti visų atsakymų, tad nebijokite to pasakyti. Atsakymo galite paieškoti patikimuose šaltiniuose arba palikti atvirą, bet leisti vaikui suprasti, kad panašiai dėl nežinomybės šiuo metu gali jaustis daug žmonių. 

Pateikiame šiek tiek svarbių atsakymų į vaikų klausimus:

Kodėl žmonės dėvi kaukes?

Pasitaiko atvejų, kad tėvai, nenorėdami gąsdinti savo vaikų, nežinodami atsakymų arba patys bijodami faktų pradeda kurti nuo realybės nutolusias istorijas. Na, pavyzdžiui, kad parduotuvėse vaikščiojantys žmonės su kaukėmis yra slaptieji viruso medžiotojai, kurie jį tikrai pagaus ir uždarys, idant niekas nebesusirgtų. Nerekomenduojame to daryti, nes anksčiau ar vėliau situacija išaiškės ir jūsų vaikų pasitikėjimas jumis gali susvyruoti. Pasakykite, jog kaukės yra skirtos apsisaugojimui ir viruso plitimo stabdymui. Jei žmogus dėvi kaukę, tai nereiškia, kad jis turi virusą. Dažniausiai tai tik rodo, kad jis saugojasi. Kai gyvenimas ima tekėti neįprasta vaga, žmonės išsigąsta. Tai yra normalu ir būtent tada mes turime naudoti savo galingąsias smegenis ir mąstyti logiškai.

Kas ta korona?

Koronavirusas yra labai maža dalelė, kurią įkvėpęs žmogus gali susirgti/ arba ne, priklausomai nuo to, kaip stipriai jo kraujyje esančios dalelės galės kovoti stumdamos virusą lauk iš organizmo. Priminkite apie atvejus, kai vaikas sirgo virusu, kaip tuomet jautėsi, kokiais būdais kūnas kovojo, kad išstumtų virusą. Papasakokite, kaip jaučiasi covid susirgę žmonės ( silpnumas, karščiavimas, kosulys). 

Kaip galima susirgti koronavirusu?

Virusas plinta taip, kaip ir visi kiti virusai. Kai žmogus sergantis koronavirusu nusičiaudi ar nusikosėja, jo kūne esantys virusai patenka į išorę mažuose lašeliuose. Dalis šių lašelių nukrenta ant žemės ir miršta, dalis gali patekti ant kitų žmonių rūbų, juos galime įkvėpti. Tokiu būdu suserga ir kiti žmonės. Taip pat susirgti galime liesdami nešvarius paviršius, ant kurių yra šių lašelių, nes kažkas sergantis čiaudėjo arba kosėjo. Kad virusas mūsų nesusargdintų reikia plauti rankas su muilu ir neliesti rankomis veido. 

Ar mums pavojingas COVID?

Jei vaikas girdėjo naujienas per televiziją ar iš jūsų lūpų apie daugybę mirštančiųjų, tikėtina, kad tai jam kelia baimę. Galite pasakyti, jog pasaulyje tikrai mirė daug senų žmonių, tačiau taip yra todėl, kad jų organizmas silpniau kovoja su virusais. Visgi yra nemažai senų žmonių, kurie pasveiko. Galime priminti, jog liga palietė tiek daug žmonių dėl to, kad žmonės negalvojo, kad tai rimta ir nesaugojo vieni kitų. Tuo tarpu mes būname namuose, dažnai plauname rankas, dėvime apsaugines kaukes ir pirštines eidami į parduotuvę, nelankome senelių, taigi saugomės. Panašu, kad vaikai, jei ir užsikrečia, perserga labai lengvai. Būtinai pasakokite apie tai, kas priklauso nuo mūsų, kas yra vaiko kontrolės ribose.

Dar keli patarimai:

Ribokite informaciją apie COVID-19

Nepaisant to, kad mums svarbu, kokios yra viruso plitimo aktualijos, venkite rodyti išskirtinai didelį susidomėjimą šia problema. Nežiūrėkite žinių laidų per televiziją vaikams girdint. Liūdna, bet ten pateikiamos naujienos ne visada objektyvios, dažnai sutelktos į negatyvius situacijos efektus. Informacijos apie korona virusą galite klausytis per ausines ar skaityti telefone. Rūpestingai stebėkite vaikus pasiekiančią informaciją (suaugusiųjų pokalbius, žinias, spaudą (ypač nuotraukas), tuščias parduotuvių lentynas ir pan.)

Nustatykite dienos rutiną ir jos laikykitės 

Rutina pati savaime suteikia aiškumo, ramybės bei jausmą, kad kai kuriuos dalykus mes galime kontroliuoti. Nebūtina smulkiai suplanuoti visos dienos, tačiau reikėtų fiksuoti dienos ritualų laiką (kėlimasis, pusryčiai, prausimasis, pamokos, sportas, pietūs, pietų miegas, laikas lauke, laisvas žaidimas, vakarienės gaminimas drauge). Jei pavyksta, namuose sukurkite atskiras erdves mokymuisi ir žaidimams. Taip vaikui bus paprasčiau persijungti į mokymosi ar atsipalaidavimo rėžimus.

Atsispirkite norui pailginti laiką prie ekranų

Per daug tokio laiko gali sukelti depresyvią nuotaiką ir stresinėje situacijoje tikrai nepadės. Negana to, turbūt žinote, kaip greitai įprantama prie filmukų, laidelių (kad ir mokomųjų), tad stenkitės išlaikyti tokį laiką prie ekrano, koks norėsite, kad būtų nuolatos (išskyrus, žinoma, pamokas, kurios vyksta online). 

Skatinkite ryšį su kitais

Parodykite, kad net ir pasikeitęs santykių formatas netrukdo palaikyti bendruomeniškumą su giminėmis, draugais, seneliais, mokytojais ir klasės/ darželio grupės draugais. 

Padėkite vaikams išbūti su jausmais

Jei jaučiate, kad vaikas išgyvena stiprias emocijas, nesistenkite jų paneigti ar nuvertinti. Pasiūlykite vaikui nupiešti koronavirusą arba nupieškite jį patys. Nupieškite vaiką ar kitus žmones su kaukėmis, per kurias virusas niekaip negali prasiskverbti. Taip pat galite piešti ir patį jausmą, pvz., bandyti nupiešti nerimą, baimę, nusivylimą.

Ir dar:

Domėkitės ir švieskitės apie virusą, kad galėtumėt kalbėti apie jį be baimės ir panikos. 

Venkite diskutuoti apie savo asmeninį nerimą dėl viruso ar finansinės šeimos situacijos. Nesistenkite slopinti savo jausmų, kalbėkitės apie tai su sutuoktiniu, draugu, galbūt psichologu, bet ne su vaikais.