Kai mes, Montessori mokytojai, kalbame apie vaiko dvasios puoselėjimą, tai nekalbame apie formaliąją religiją ar teologijos doktrinas. Mūsų praktika rodo, kad dvasinis vaiko gyvenimas yra jo prigimties būsena: jo prigimtis taiki, siekianti bendradarbiauti, smalsi, motyvuota mokytis ir prisidėti prie bendrų dalykų, bei – o tai matyti aiškiausiai – yra kupina stebuklų. Nors Montessori metodas sulaukia pagyrų dėl savo akademinio pajėgumo, žinome, kad tikrasis mūsų darbas yra ne mokyti matematikos ar skaitymo, o saugoti tai, kas vaike esminga, tai, ką Renildee Montessori laiko esant „šlovinga, entuziastiška, giedra, ryžtinga ir subtilu.“

Tikrasis mūsų darbas yra ne mokyti matematikos ar skaitymo, o saugoti tai, kas vaike esminga.

Montessori priemonės grakščiai pagamintos, todėl yra atrama vaikų dvasiai. Vaikams suteikiama galimybė įsijungti į darbą, naudojantis tomis priemonėmis, kurios juos domina labiausiai, ir pasisavinti tą informaciją, kuri jiems atrodo svarbiausia. Bendradarbiavimas skirtingų amžių vaikų grupėse irgi padeda vaikų dvasiai klestėti: tokioje aplinkoje vaikai gali atlikti prasmingus vaidmenis savo klasės draugų gyvenimuose ir todėl pasijusti reikšmingais visuomenės nariais. Drausminga mokslinės stebėsenos praktika taip pat prisideda prie to paties tikslo: čia klasė išskirtinai pasiruošusi prisitaikyti prie kiekvieno vaiko individualių poreikių.  

Tačiau pats stipriausias montesoriškas įrankis yra tas, kurį, laimė, galima parsinešti į namus: gebėjimas puoselėti vaiko dvasią, sudarant sąlygas jos klestėjimui. Pasauliui esant suskirstytam į akademinių valandų segmentus (matematika, skaitymas, socialiniai mokslai, gamtos mokslai), sunku atrasti laiko pamatyti, kaip visi dalykai, kurių mokome, susiję tarpusavyje. Kai vaikai verčiami pabaigti darbus, nes jau laikas stoti į liniją, bėgti į sporto pamoką, susitvarkyti ar įduoti mokytojai atliktą testą, pradedame manyti, kad sėkmę lemia gebėjimas planuoti laiką, o ne smalsumo tenkinimas. 

Pradedame manyti, kad sėkmę lemia gebėjimas planuoti laiką, o ne smalsumo tenkinimas.

Vaikams reikia laiko mąstymui ir prasmės įžvelgimui dalykuose, apie kuriuos jie mąsto. Būtina leisti jiems stebėti naujus reiškinius ir suteikti galimybę įtraukti tuos stebėjimus į savo pasaulio suvokimą. Stebėtis be jokio tikslo ir tik dėl vienos priežasties: nes pasaulis – gana nuostabi vieta. 

Vis dėlto pernelyg dažnai vaikus skubiname. Šaukiame ant jų, kad paskubėtų ar – o tai dar blogiau – užbaigiame jų darbus patys, nes manome juos per ilgai užtrukus. Mokome juos vertinti savo darbotvarkes, užuot skatinę vertinti dvasinius dalykus. Patys skundžiamės esą užkrauti darbais, bėdojamės, kad nespėjame… Taip elgdamiesi skatiname vaikus elgtis taip pat. 

Jei norime puoselėti vaikų dvasią, privalome duoti jiems laiko ir erdvės klestėti, jausti tai, kas gilu, autentiška – ar tai būtų džiaugsminga, ar draskytų širdį. Turime leisti jiems patirti pasaulį visais būdais, kuriuos leidžia pats pasaulis, ir atkreipti dėmesį į visus dalykus, į kuriuos pasaulis juos kviečia įsijungti; ir visa tai turi trukti tol, kol vaikų širdys prisipildys pačios. Jei norime puoselėti vaikų dvasią, privalome gerbti jų kitoniškumą ir judėti ne mūsų susikurtų planų, o švelnios ir tvirtos vaiko kontempliacijos ritmu. 

Sekite vaiku – kad ir kiek užtruktumėt.

Tekstas verstas iš profesorės, rašytojos, montessori metodikos dėstytojos Catherine McTamaney straipsnio „Man cannot do without his religions“.